Rugsėjo 22d. Lietuvos komanda, kurią sudarė Alytaus Panemunės pagrindinės mokyklos 10b klasės mokinės Evelina Kazlauskaitė, Brigita Sinkevičiūtė ir anglų kalbos mokytoja Jurgita Arbutavičienė, pirmoji atvyko į Čekijos sostinę Prahą. Šioje šalyje prasidėjo penktasis Comenius daugiašalės partnerystės projekto susitikimas. Kol čekų mokytoja Blanka viešbutyje sutiko šalių partnerių svečius, mūsų komanda turėjo progos susipažinti su artimiausiomis sostinės apylinkėmis, pasigrožėti rudenėjančia gamta.

Dar būdamos Lietuvoje mergaitės nekantriai laukė kelionės į Čekiją. Ypatingą laukimo atmosferą kūrė žinojimas, jog vykstame į vieno iš žymiausių visų laikų pedagogų, Jano Amoso Komenskio (lot. Comenius), kurio vardu pavadinta programa, tėvynę. J.A.Komenskis (1592-1670) buvo „įžymus čekų pedagogas, rašytojas, visuomenės veikėjas. Jis buvo naujųjų laikų pedagogikos kūrėjas, genialiai apibendrinęs pažangias savo meto pedagogines mintis ir pirmasis Europoje parengęs vientisos švietimo sistemos pagrindus. Iki šių laikų J.A. Komenskis vadinamas „Pedagogikos Niutonu“ (www.wikipedia.org).

Dėmesys susitikimo metu orientuotas į gotikos stiliaus statinius – „magiškas vietas“. Tad saulėtą sekmadienio rytą pirmiausia patraukėme į Karlštejn pilį, nutolusią 30 km nuo sostinės. Didžiausią įspūdį žvelgiant iš apačios darė „laiptiškas“ pilies išdėstymas. Į pilį kilome siauru, ūksmingu takeliu.

Karlštejn – tai didelė gotikinio stiliaus pilis, pradėta statyti 1348 m. Karlo IV, Romos imperatoriaus ir Bohemijos karaliaus, nurodymu kaip vieta saugoti imperatoriškoms regalijoms ir brangenybėms. Pilis žymi šv. Kryžiaus koplyčia, kurioje brangenybės buvo saugomos su pertraukomis daugiau kaip 200 metų, taip pat didžiausia čekų valdovų portretų kolekcija. Mums, projekto dalyviams, koplyčios aplankyti nepavyko.

Po pietų grįžome į Prahą ir mėgavomės sostinės įžymybėmis. Ekskursija po sostinę neįsivaizduojama be šv. Vito katedros, Karolio tilto, kertančio Vltavos upę, Rotušės su astronominiu laikrodžiu bei Karališkųjų rūmų. Tai Europos miestas, turintis apie 1.3 mln. gyventojų, kasmet aplankomas milijonų turistų iš viso pasaulio.

Gidė Dana dalyvių dėmesį patraukė papasakodama daug nuostabių dalykų. Pasak jos, pagal legendą, Šv.Vitas (Santctus Vitus) buvo Romos imperijos laikų Sicilijos senatoriaus sūnus. Berniukas priėmęs krikščionybę iš savo mokytojo rankų. Nukakęs į Romą, Šv.Vitas atsisakė melstis romėnų dievams, todėl buvo suimtas ir įmestas į liūtų narvą. Tačiau žvėrys jam nieko negalėjo padaryti, todėl Romos imperatoriaus paliepimu Vitas buvo gyvas išvirtas aliejaus katile apie 303 m.e. metais. Čia, katedroje, įkurtas Habsburgų mauzoliejus, palaidotas karaliaus Vaclovo IV įsakymu nuo tilto į Vlatvos upę įmestas Čekijos globėjas Šv. Jonas Nepomukas (1340-1393). Čia saugomos legendinio Šv.Vito relikvijos, stūkso antkapinės valdovų plytos.

Susižavėjimo šūksnių sulaukė populiariausia Rotušės bokšto dalis – Astronominis laikrodis. Čia sunku prasibrauti pro turistų minią. Prahos Astronominis laikrodis yra vienas iš seniausių ir sudėtingiausių kada nors sukurtų laikrodžių. Jis pirmą kartą buvo įtaisytas 1410 m. Laikrodis susideda iš trijų pagrindinių dalių: astronominio ciferblato, vaizduojančio saulės ir mėnulio poziciją danguje ir rodančio įvairias astronomines detales; “Apaštalų eisenos” ir kalendorinio ciferblato su medalionais, atstovaujančiais mėnesius, šventes, vardo dienas.

Didelės minios renkasi gerokai iš anksto, kad pamatytų „Apaštalų eisenos“ pasirodymą nuo 09:00 iki 21:00 kas valandą. Tai pasirodymas, skirtas priminti, jog laikas nenumaldomai bėga ir vienąkart pasibaigs kiekvienam, gyvenančiam šioje žemėje. Mirties figūra (skeletas) skambina varpu ir viršuje pasirodo 12 apaštalų. Užgieda auksinis gaidys ir baigiasi laikas Turkui, kuris purto galvą netikėdamas, Šykštuoliui, kuris apžiūrinėja savo aukso maišą ir Tuštybei, kuri gėrisi savimi veidrodyje. Galiausi pačiame bokšto viršuje trimitininkas atlieka neilgą melodiją ir pamojuoja susirinkusiems vėliava. Pasirodymas baigiasi audringais aplodismentais. Blyksi fotoaparatai ir minia skirstosi, užleisdama vietą kitikes smalsuoliams.

Astronominį Prahos laikrodį sukūrė laikrodžių meistras Mikulas Kadan bei Jan Sindel – matematikos ir astronomijos profesorius iš Karolio Universiteto. Iš pradžių laikrodis rodė išskirtinai astronominius duomenis. Vėliau, maždaug 1490m. astronominis laikrodis buvo papildytas kalendorine dalimi, o jo fasadas buvo dekoruotas gotikinėmis skulptūromis. 1552m. laikrodininkas Jan Taborsky pataisė astronominį laikrodį, o jo kūrėją įvardino kaip laikrodininką vardu Hanus. Astronominis laikrodis buvo sugedęs ir taisytas daugybę kartų. XVII amžiuje laikrodis buvo papildytas judančiomis figūromis, o apaštalai buvo pridėti maždaug 1865-1866m. Nesenai laikrodis atšventė savo 600 metų jubiliejų. Tai progai buvo surengta ypatinga šventė su šviesomis, video projekcijomis apie laikrodžio sukūrimą ir kitus svarbius ivykius astronominio laikrodžio istorijoje.

Astronominis laikrodis rodo pilnus astronominius duomenis. Skalė žymi tris nepriklausomus faktorius: saulės padėtį, mėnulio fazę bei žvaigždžių išsidėstymą. Horinzontas laikrodyje yra pažymėtas ties raudonos ir mėlynos spalvos riba; kairėje pusėje dienos pradžia (aušra), dešinėje pusėje – dienos pabaiga (saulėlydis). Tamsus apskritimas apačioje žymi astronominę naktį. Trys rodyklės sukasi aplink šią skalę: viena saulei, kita mėnuliui, trečioji – zodiakui. Ant rodyklės esantis sidabruotas kamuoliukas žymi sinodinio mėnesio fazę.

Pasigrožėję Praha ir išklausę išsamų gidės Danos pasakojimą, pasukome Pacov‘o link. Tai miestelis centrinėje Čekijoje, turintis apie 5 000 gyventojų. Čia atvykome jau vėlyvą vakarą. Mokinius šiltai sutiko šeimos. Mokytojai patraukė į Pepino viešbutį.

This slideshow requires JavaScript.

Ankstyvą rytą kartu su mokiniais patraukėme Pacovo gimnazijos link. Tai apie 160 mokinių turinti gimnazija, įkurta 1991m., į kurią mokiniai suvažiuoja ir iš aplinkinių miestelių, neretai nutolusių apie 20 km nuo Pacov‘o. Čia mus pasveikino mokyklos direktorius Josef Novak. Iškart po pasveikinimo buvome pakviesti apžiūrėti mokyklą, klases. Akį džiugino mokinių piešiniai, darbai, eksponuojami tiesiog ant sienų, taip pat Comenius projektų atgarsiai iš jau įvykusių susitikimų Lietuvoje, Italijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje.

Netrukus buvome pakviesti į kompiuterių klasę, kur mokėmės čekiškų žodžių, frazių, susijusių su turizmu. Tai visuomet daug malonių emocijų suteikiantis užsiėmimas.

Toliau – dar smagiau. Visi entuziastingai ėmė ruoštis Europos dienai: rengė stendus, ruošė kompiuterius su šalių pristatymais; dėliojo saldumynus, suvenyrus ir lankstinukus. Lietuvos stalas pasipuošė šakočiu, kuris sulaukė daugiausia užsieniečių klausimų ir dėmesio. Paruošėme ir 10 klausimų lankytojams, kaip antai „Kas yra Lietuvos antroji religija?“, „Kokia yra lietuviška valiuta?“ ir t.t. Stendus apžiūrėjo lankė ne tik partnerių šalių mokiniai, bet ir čekų mokiniai, apsilankydami čia kas 15-20 minučių. Nedrąsiuosius patys vedėmės prie stendo, klausinėjome, ką žino apie Lietuvą, rodėme žemėlapyje.

Po gardžių priešpiečių mokiniai ėmėsi fotografavimo ir koliažų. Mokytojai tuo tarpu tvarkė finansinius susitikimo reikalus.

Galiausiai vakare visi buvome pakviesti į šokių pamoką: mokėmės čekiškos polkos. Mokytojais „dirbo“ informatikos mokytojas ir gimnazijos dvyliktokė, jau ne vienerius metus šokantys pramoginius šokius. Vėliau sekė latviški šokiai. Vyravo smagi nuotaika. Visi šoko entuziastingai ir „neramstė sienų“.

Bene labiausiai mokiniai laukė diskotekos, kurioje kojas pramankštino ir mokytojai. Ilgai neužsibuvome. Kitą dieną laukė turininga išvyka į Kutna Horą.

This slideshow requires JavaScript.

Kutna Horoje praleidome visą dieną. Viešėdami šioje vietovėje aplankėme keletą „magiškų“ vietų: Kostnice‘ą, šv.Barboros gotikinę katedrą, Vlašsky dvur.

Kutna Hora (ček. „kasamas kalnas“) yra nutolusi apie 70 km nuo Prahos. Čia buvo kasamas sidabras. Augant čia iškasamo sidabro kiekiui, augo ir miesto reikšmė. XIII a. antroje pusėje Kutna Hora tapo antru pagal reikšmę miestu Bohemijoje po Prahos. Čia buvo išgaunama 1/3 visos Europos sidabro, viso apie 5 – 6 tonos į metus. 1300 m. pradėti kaldinti Prahos grašiai. Vlašský dvůr („Itališki rūmai“) tapo karaliaus Vaclovo IV-ojo rezidencija.

Kostnice Kutna Horoje yra mažutė Romos Katalikų koplyčia, esanti po Visų Šventųjų bažnyčia. Legenda sako, kad Kostnice (nuo žodžio „kaulas“) buvo įkurta XIII a. kai vienuolis Heidenreich atsivežė šventos žemės iš Jeruzalės. Ši žemė buvo išbarstyta apie vietines kapines tam, kad turtingieji panorėtų čia būti palaidoti. Netrukus šios kapinės tapo populiarios ir čia ėmė laidotis turtingieji iš visos centrinės Europos. Viduramžiais laidojamųjų dar padaugėjo: tai daugiausia buvo maro bei Husitų karų aukos. Apie XVII a. vidurį palaikų liekanų (skeletų, kaukolių) susikaupė tiek, kad buvo nutarta kūnus ekshumuoti ir kaulus sukrauti koplyčioje. 1870 drožėjui František Rint‘ui buvo pavesta Schwarzenberger‘ių šeimos sudėti kaulus į krūvas. Čia, koplyčios apatiniame aukšte sukrauta apie 40 000 kaulų. Iš kaulų sukrautos piramidės atitvertos nuo žiūrovų. Vėliau koplyčia buvo dekoruota kaulais ir kaukolėmis. Ant kai kurių kaukolių matyti durtinės, šautinės žaizdos. Manoma, kad tai buvę Husitų karų kareivių kaukolės. Svarbiausi objektai čia – Schwarzenberger‘ių šeimos herbas, taurė ir sietynas, kuriam panaudota visų rūšių kaulai, esantys žmogaus skelete Iki šių laikų ši vieta sukelia dviprasmiškus jausmus jos lankytojams ir yra labiausiai lankoma turistų vieta šiame regione. Per metus čia apsilanko virš 2000 000 turistų.

Šv. Barboros katedros (Chrám svaté Barbory) statyba pradėda 1388 m. Pirmasis architektas, projektavęs darbus, buvo Johann Parler, Prahos šv. Vito katedrą ir Karolio tiltą projektavusio architekto sūnus. Šv. Barboros katedros statyba buvo nutraukta prasidėjusių husitų karų ir atnaujinta tik po 60 m. Vėliau buvo atlikti barokiniai pertvarkymai. Katedros statyba pabaigta tik 1905 m. Katedra dydžiu bei prabanga turėjo konkuruoti su Prahos šv. Vito katedra. Ji yra 70m ilgio, 40m. pločio ir 30m aukščio.

Šv. Barbora laikoma mineralų ir iškasenų globėja. Tai buvo ypač aktualu miestui, kurio pagrindines pajamas bei turtus sudarė sidabro kasyklos.

Kutna Horos centre, kaip daugelyje kitų miestų, stūkso 17 m. aukščio Maro stulpas, pastatytas 1713-1715 m.

http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=7927

This slideshow requires JavaScript.

Nedrąsi saulė ir vėsa pasveikino mus išlipus iš autobuso Česky Krumlov. Pilies prieigose, aptvare vaikštinėja meškos. Mada laikyti šiuos laukinius gyvūnus pasiliko nuo Rosenberg‘ų šeimos laikų.

Miestas buvo įkurtas 1274m. upės Vltava kilpoje (Krumlov – ček. kilpa), svarbiame Bohemijoje vandens kelyje. 1302m. Miestas ir pilis buvo valdoma Rosenberg‘ų šeimos. Česky Krumlov pilis yra viena iš didžiausių centrinėje Europoje. Ją sudaro 40 pastatų, 5 kiemai ir nuostabus sodas su lauko teatru. Visa tai užima apie 7 hektarų plotą. 17 – 18 a. pilis buvo rekonstruota baroko ir rokoko stiliumi, 300 salių ir kambarių sukaupta daug vertingų baldų, paveikslų, sienų apmušalų. Prie pilies įrengtas didelis parkas su fontanais, vasaros terasa, sukama teatro scena. Pilis ir Česky Krumlov istorinis senamiestis yra įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Dauguma miesto statinių pastatyti gotikos, renesanso, baroko stiliumi. Kai kurie pastatai dekoruoti itališku stiliumi, dabar vadinamu „3D formatu“ suteikiant jiems reljefinį pavidalą.

Česky Krumlov garsus ir savo muzikos festivaliais, ypač Penkialapės Rožės festivaliu (pavadinimas kilęs nuo Rosenberg‘ų  ornamento, sudaryto iš 5 rožės žiedlapių). Festivalis prasideda birželį per Jonines ir tęsiasi iki rugpjūčio. Tuomet vietovė knibžda prekybininkų, amatinių, menininkų, muzikantų, viduramžių kostiumais apsitaisiusių vietinių gyventojų. Čia skamba į muzika pradedant viduramžių muzika ir baigiant roku, džiazu.

Čia, Česky Krumlov, keletas kompanijų nuomoja kanojas, baidares ir plaustus. Ypač vasaros metu čia daug vandens sporto entuziastų.

Kiekvienas turistas neįsivaizduoja kelionės be fotoaparato. Todėl būnant Česky Krumlov kiekvieno turisto garbės reikalas aplankyti Josef Seidl fotografijos muziejų. Gidė sparčiu žingsniu mus vedė jo link. Čia mūsų laukė ekskursija po šį unikalų objektą.

Pirmiausia mums buvo pasiūlyta pažiūrėti trumpą filmuką apie Seidl šeimos verslą ir tragediją (vienas sūnų nukentėjo nuo hitlerinio režimo). Taip pat buvo galima išvysti visą nuotraukų gaminimo procesą prieškario laikotarpiu.

Vėliau patraukėme apžiūrėti šeimos namo (dabar fotografijos muziejaus). Miegamasis ir svetainė apstatyti autentiškais baldais. Čia taip pat yra laukiamasis, laboratorija, persirengimo kambarys ir ateljė. Iš ateljė į virtuvę išvedžiotas vietinis telefonas (metalinis vamzdelis). Fotoatelje savininkai kruopščiai registravo klijentus; iki šiol išlikę registracijos knygos tarnauja kaip archyvinė medžiaga, dokumentai. Palėpėje saugoti ir nuo svetimų akių slėpti negatyvai (stiklinės plokštelės). Seidl šeimos vyrai tobulino fotografavimo techniką ir meną. Muziejuje galima pamatyti aparatą – žirkles, nuotraukoms karpyti, rankomis valdomą spausdintuvą, kelių rūšių fotoaparatus, poliravimo ir štampavimo mašinas. Daugelis įrengimų ir įrankių fotografavimui iki šiol funkcionuoja. Labai populiarios prieškaryje buvo fotografijos su slidėmis, dviračiu.

Neatsispyrėme ir mes, dalyviai, nusifotografuoti rožėmis apsodintame kiemelyje.

Pilni nuostabių įspūdžių vakarop grįžome į Pacov miestelį.

This slideshow requires JavaScript.

Rytas pažymėtas susitikimu su meru. Pirmas įspūdis, išvydus merą, energingai žingsniuojantį fontano link – tai vaizdas spinduliuojančio, inteligentiško, modernaus ir jauno mero, vardu Lukaš Vlček. Buvome pakviesti į meriją pasižiūrėti trumpos prezentacijos apie Pacovą ir regioną. Meras atsakė į svečių klausimus, papasakojo apie meriją ir palydėjo visus apžiūrėti bunkerių, karo metu tarnavusių kaip slėptuvės.

Vėliau patraukėme į merijos pastate įsikūrusią čeko Jan Autengruber‘io (1887 – 1920)  paveikslų galeriją. Dailininkas daugiausia tapęs portretus. Čia keletas mokinių liko užduočiai – piešti pastelėmis. Kiti mokiniai grupelėmis gavo užduotis rasti reikiamus objektus Pacov‘e klausinėdami praeivių, lankydamiesi informacijos centre, fotografuodami, naršydami internete. Brigitai Sinkevičiūtei su dar 4 bendraamžiais teko surinkti informaciją ir sukurti video apie Pacov‘o sporto ir kultūros įvykius. Evelinai Kazlauskaitei teko tyrinėti švietimo įstaigas mieste. Taip pat reikėjo pareikšti nuomonę apie mokymosi Pacov‘o gimnazijoje privalumus. Visa tai mokiniai su IKT mokytojo Pavel‘o pagalba sudėjo į trumpus video filmukus, kuriuos su malonumu peržiūrėjome vakare mokykloje.

Besidarbuojant mokiniams mokytojai rinkosi gimnazijos mokytojų kambary aptarti ir įvertinti susitikimo Čekijoje rezultatų. Čia taip pat buvo aptariamos būsimų susitikimų detalė, derinamos datos.

Po darbų visada smagu atsikvėpti. Tad apie 19 val. šventiškai nusiteikę pasukome kavinės link. Čia rinkosi gimnazijos mokytojai, tėvai, mokiniai bei svečiai atsisveikinimo vakarienei. Už užsienio mokinių apgyvendinimą ir nuoširdų rūpinimąsi jais visą savaitę dėkojo mokyklos direktorius. Savo ruožtu koordinatorė, anglų kalbos mokytoja  Blanka dėkojo kolegoms už pagalbą organizuojant susitikimą. Mokiniai, nešini rožių puokšte, sveikino ir dėkojo mokytojai Blankai. Vaikai pabrėžė didelę naudą sociokultūriniam ir kalbiniam tobulėjimui, kurį teikia Comenius projektinės veiklos. Po oficialiosios dalies gimnazijos choras atliko keletą lyrinių čekiškų dainų. Pasirodymą užbaigė trankia daina, po kurios jau norėjosi šokti. Tad pasistiprinę vakariene, lipome ant scenos miklinti kojų. Šokome ne tik čekiškus šokius, bet ir latviškus. Graikų mokytojas George atliko keletą graikiškų bei populiarių angliškų melodijų. Mokiniai nekantravo pradėti diskoteką. Visi – mokytojai, mokiai ir tėvai išties smagiai pasilinksminom. Vyravo smagi nuotaika. Atsisveikinimo liūdesį palikome rytojui.

This slideshow requires JavaScript.

Čekų tėvai, mokiniai susirinko vėjuotą rytą prie autobuso palydėti mus, užsienio dalyvius. Apsikabinimai, bučiniai padėkos žodžiai ir pažadai greitai parašyti. Nusifotografavome atsiminimui. Vykstame į Blanik, o tada – į Prahą. Iš ten dar šiandien arba rytoj lėktuvais keliausime į savo šalis.

Atvykome prie Blanik kalno. Veikiau kalvos, esančios 638m. aukščiau jūros lygio. Pasidairę tvirtesnės lazdos ir kopėme į gana stačią, akmenuotą kalvą.  Kopdami sutikome daug kalnų sporto entuziastų. Čekai be galo mėgsta aktyvų poilsį šeimomis, todėl kai kurie suaugusieji stūmė vežimėlį arba nešėsi kūdikius nešyklėje.

Blanik‘as yra kalva, sudaryta iš dviejų viršūnių – Mažosios (Maly) ir Didžiosios (Velky), nutolusi nuo Benešov vietovės apie 25 km. Kalvos papėdėje teka Blanice upė.  Blanic šiandien yra draustinis, įkurtas Imperatoriaus Josef II 1783m. Čia galima rasti sonovės keltų gyvenvietės ir šventyklos archeologinių liekanų. Didiojo Blaniko viršūnėje stūkso medinis bokštas, jo apačioje veikia kavinė. Vieni dalyviai panoro pakilti į bokšto viršūnę pasigrožėti panorama, kiti liko papėdėje ir šildėsi arbata.  Kalva apipinta legendomis apie Bohemijos kunigaikščius ir karvedžius. Pasak jų, ši vieta buvusi jų susitikimo vieta.

Pavalgę priešpiečius pasukome į sostinę.  Prahoje neatsispyrėme pagundai nukeliauti iki Karlo tilto.  Mergaitės keliavo savarankiškai, pačios nusipirko bilietus. Bilietas sostinėje galioja 30 min., su tuo pačiu bilietu galima vykti ir tramvajumi, ir metro. Mes, mokytojai, keliavome savo ruožtu.

Abu krantus Prahoje jungia apie 20 tiltų, tačiau, be abejo, pats įspūdingiausias iš jų yra du istorinius miesto rajonus – Mažąjį miestą (Mala Strana) ir Senamiestį (Stare Mesto) jungiantis Karolio vardu pavadintas pėsčiųjų tiltas (Karlův most) . Karolio tiltas išsiskiria ne tik trimis savo bokštais, bet ir originalia savo puošyba. Ant tilto pritvirtinos stovi 30 šventųjų ir karalių statulų. Dauguma jų – barokinės. Ilgiausiai iš jų stovinti statula vaizduoja šv. Joną Nepomuką. Ant tilto šis bronzinis meno kūrinys atsidūrė dar 1636 m. Sakoma, kad ši statula išpildo prašymus, todėl beveik kiekvienas nori prie jos priglausti delną. Nuo didelio prisilietimų skaičiaus š. Jonas Nepomukas net blizga. Iki viešbučio nuo senamiesčio apie 30 min. kelio tramvajumi. Grįžome jau gerokai sutemus. Reikia pailsėti; rytoj vykstame namo.

This slideshow requires JavaScript.

Lėktuvui pakilus, Prahą paliekame skendinčią žalumoje. Medžiai nė nemano keisti spalvų. Kelionė trunka neilgai – valanda iki Varšuvos oro uosto, tada valandą luktelime. Dar valandą skrendame iki Vilniaus. Besileidžiant aiktelime nuo vaizdo apačioje – raudonai, geltonai, oranžiniai degantys medžiai. Miškingos vietovės, ežerų akys, upių vingiai; nepalyginti su milijoninės Prahos  vaizdais. Tačiau tik keliaudamas, lankydamas šalis žmogus supranti, kokia graži Lietuva!  Gera sugrįžti namo. Laikrodžius pasukome valanda į priekį. Oro uoste jaulaukė Evelinos tėvelis; mus parveš į Alytų.

This slideshow requires JavaScript.