Š.m. sausio 20-27 dienomis Italijos mieste Pontederoje įvyko antrasis Comenius daugiašalės partnerystės projekto „Per magiškąsias Europos vietas į jos praeitį, dabartį ir ateitį“ susitikimas. Į Italiją vyko 10b klasės mokiniai D.Judickaitė, L.Burba ir K.Juškauskas. Dešimtokus lydėjo anglų kalbos mokytojos L.Mikalauskaitė – Džiumajeva ir J.Arbutavičienė.

Ankstyvą ir šaltą penktadienio rytą Comenius komanda pakilo iš Vilniaus oro uosto. Skridome per Frankfurtą. Į Florencijos oro uostą lėktuvas nusileido apie 10 val. ryte. Šaltį ir sniegą pakeitė nedrąsi saulutė ir pliusinė temperatūra. Laikrodžius teko pasukti viena valanda atgal. Į galutinę stotelę – Pontederą – atvykome traukiniu. Pontedera, turinti 24 tūkst. gyventojų, yra nedidelis jaukus pramonės miestelis. Jo gatvės ir aikštės išpuoštos  šiuolaikinėmis skulptūromis. Čia gyvena talentingas menininkas, dailininkas, grafikas, skulptorius ir dizaineris Gabrio Ciampalini. Miestą taip pat garsina gamykla „Piaggio“, kurioje gaminami žinomi visame pasaulyje motoroleriai „Vespa“.
Vizito Italijoje metu daugiausia keliauta vietiniu transportu – traukiniu, autobusu ir, žinoma, pėsčiomis.

Šeimininkai – I.T.C.G. Fermi mokyklos Comenius projekto dalyviai – šiltai pasveikino devynių šalių komandas. Koridoriais zujo italų mokiniai, jie mokosi ir šeštadieniais, tačiau jų pamokos kasdien trunka iki 13 val. Apie projekto svarbą bei visapusišką naudą kalbėjo mokyklos direktorė Crisitina Cosci, jai talkino Luisella Mori, projekto koordinatorė iš ITCG. Mokiniai, susitikimo dalyviai, pristatė savo mokyklas (ppt, video) bei trumpus filmukus apie įsimintiniausią Lietuvoje aplankytą vietą. Mokiniai darkart prisiminė Lietuvos magiškąsias vietas – Alytaus piliakalnį, Trakų pilį, Velnių muziejų, Perkūno namus Kaune, Kernavės piliakalnius, Vilniaus senamiestį.
Vėliau visi patraukė į „Piaggio“ gamyklos, kuri garsėja gaminamais motoroleriais „Vespa“, muziejų. Turtinga kompanijos istorija apjungia savyje laivų remontą, geležinkelių ir oro transporto konstrukcijų kūrimą. Šita patirtis buvo panaudota pokarinėje Italijoje praktiškoms transporto priemonėms sukurti. Taip 1946m. buvo išleistas pirmas „Vespa“ motoroleris.
Popiet projekto dalyviai patraukė į meno ir kultūros lopšį – Pizą. Piza, vienas populiariausių turistų traukos centrų Italijoje, nuo Pontederos nutolusi 33 km į šiaurę. Per miestą teka Arno upė. Čia dalyviai gėrėjosi Pizos bokštu (Torre Pendente), kuris pradėtas statyti dar 1173m. Yra aštuoni bokšto aukštai. 1993m. bokštas buvo pasviręs 5.4m nuo vertikalės, kadangi stovi ant vos 3m gylį siekiančios akmeninės atramos smėlingame grunte.
Šalia bokšto kartu su mokiniais aplankėme ir kitus objektus –Pizos Duomo katedrą (pradėta statyti 1063m.), Krikštyklą (XIIIa.) bei Campo Santo kapines. Žemė kapinėms buvo atvežta iš Šventosios Žemės dar XIIIa. Čia saugomi raižyti romėnų sarkofagai. Visi atkreipėme dėmesį nuostabaus grožio metalines reljefines katedros duris Biblijiniais motyvais. Vėliau patraukėme suvenyrų parduotuvių link. Populiariausi suvenyrai – magnetukai, raktų pakabukai su Pizos bokšto bei medinuko Pinokio atvaizdais (autorius – italas Carlo Collodi).
Vakarienei mokiniai ir mokytojai ragavo populiariausią itališką patiekalą – makaronus (pasta).

Vėsų sekmadienio rytą traukinys pajudėjo Florencijos link. Susipažinimas su miestu prasidėjo nuo Senųjų rūmų (Palazzo Vecchio), kurie baigti statyti 1322m. Daugumą dekoravimo darbų atliko G.Vasaris (G.Vasari). Rūmai įžymūs Eleonoros di Toledo (Kosimo I žmonos) apartamentais, kurie šeimininkės noru buvo išpuošti dorovingų moterų gyvenimo scenomis. Rūmų kiemelyje turistus pasitinka statula „Putas su delfinu“, sukurtas Verrocchio 1470m. Priešais rūmus išdėstyta keletas skulptūrų bei fontanas. Čia galima pamatyti „Dovydą“ – vienos iš dviejų Michelangelo skulptūrų – kopiją. Kiek tolėliau akį patraukia „Sabinių pagrobimas“, statula, vaizduojanti  Didįjį Toskanos kunigaikštį Kosimą I bei „Neptūno fontanas“, siekiant įamžinti Toskanos laivyno pergales. Dabar rūmai ir jų prieigos yra atviri turistams.
Būnant Florencijoje privalu aplankyti Senąjį tiltą (Ponte Vecchio). Tad kartu su savo mokiniais patraukėme Senojo tilto (1345m.)link. Ilgus amžius čia dirbo mėsininkai, odininkai, kalviai. Vėliau iškeldinti dėl triukšmo ir dvoko. Jų patalpos buvo užleistos auksakaliams ir juvelyrams. Šiandien  čia gali įsigyti įvairiausių juvelyrinių dirbinių.
Galiausiai visi projekto dalyviai įžengė į Florencijos Duomo katedrą, kurią 1296m. pradėjo statyti Arnolfo di Cambio. Prie jos statybos prisidėjo daugybė Florencijos menininkų ir meistrų , kaip antai Giotto, Pisano, Guilberto (sukūrė ir Krikštyklos duris). Sužinojome, jog Katedros kupolo plytos sumūrytos eglutės būdu (nusižiūrėjus iš Romos Panteono). Paskutinio Teismo freskas sukūrė Vasaris. Marmuro grindys (XVIa.) primena labirintą ir geriausiai matomos iš viršaus.
Nors ir pavargę, bet pilni įspūdžių patraukėme namo – į Pontederą.

Pirmadienį pradėjome Menų Centre Neįgaliesiems (Centro Poliedro). Čia mūsų laukė darbas tarptautinėse grupėse. Mokiniai ir mokytojai galėjo rinktis lipdymą iš molio, viduramžių rašybą, vaflių kepimą. Užsiėmimus vedė italas Giovanni – istorijos mokytojas, vokietis Daglef – dailės mokytojas bei vokietė Katarina – Comenius asistentė.
Po pietų  greito maisto restorane „Easy Food“  mūsų laukė Viduramžių ir Renesanso šokių pamoka. Skambant muzikai pramokome žingsnelių bei figūrų, vėliau jungėme juos į šokį. Pamoką vedė italė šokių mokytoja. Vėliau visi matavosi Renesanso laikotarpio galvos apdangalus, tuoj pat surengėme foto sesiją. Šokių pamoką užbaigėme latviškais liaudies šokiais, kurie privertė šokėjus nusimesti megztinius ir švarkus.
Kam ne prie širdies šokiai, galėjo šaudyti iš lankų sporto salėje arba tobulinti kriptografijos (slaptaraščio) įgūdžius.
Tuo tarpu, kai mokiniai vakarieniavo šeimose, 10 šalių mokytojai patraukė į Montefoscoli miestelyje esantį Žemdirbystės muziejų – kadaise buvusius vietinio gydytojo namus. Visi apžiūrėjome žemdirbystės padargus ir įrenginius, daugiausia susijusius su alyvuogių aliejaus gamyba. Vėliau pakilome į gyvenamąsias buvusių šeimininkų patalpas. Čia išgirdome namų šeimininką buvus Masonų ložės atstovu bei apžiūrėjome gydytojo medicininių įrankių kolekciją.
Jau visai sutemus, pasišviesdami žibintais, vingiuotu keliuku leidomės Minervos koplyčios,  buvusios slaptos Masonų susirinkimų vietos link. Freskos, lipdiniai savo laiku turėję gilią simbolinę prasmę, paslaptingumo vietai suteikė graiko muzikos mokytojo griežiamos melodijos.

Ankstyvą rytą saulei glostant čerpinius stogus, projekto dalyviai kilo siauromis gatvelėmis link Lario Tvirtovės (Castello dei Vicari). Šioje tvirtovėje taip pat buvo teisiami ir kalinami kaliniai. Tvirtovės kieme stovinti koplyčia tikintiesiems įrengta taip, kad kaliniai lauko pusėje galėję klausytis mišių per sienose įrengtas atviras nišas, bet negalėję matyti altoriaus. Pajutome slogutį apžiūrinėdami kalinių kameras rūsyje.
Vėliau patraukėme į vietinį makaronų gamybos fabriką (Martelli Pasta), priklausantį Martelli šeimai,tik kurios nariai ir dirba toje gamyklėlėje. Stebėjome makaronų spagetti gamybos procesą. Makaronams gaminti iki šiol naudojami rupaus malimo kvietiniai miltai ir vanduo (druskos ar kitų priedų nededama). Manoma, kad namudiniu būdu gaminami makaronai yra  šiurkštesni, todėl geriau sugeria padažą. Sužinojome, kad makaronai džiovinami 50 val. ir prieš pakuojant supjaustomi iki standartinio dydžio. Taigi, po ekskursijos daugelio kuprinės pasunkėjo Martelli makaronų pakuotėmis – lauktuvėms.
Po pietų  greito maisto restorane „Easy Food“ grįžome į mokyklą. Mokyklos vestibiulyje Italijos Comenius projekto koordinatoriai parengė piešinių parodą „Mano svajonių pilis“. Iš lietuvos atvežėme G.Mateikaitės (6b) ir V.Dabravolsko (10b) piešinius. Piešinių vertinimo komisijoje dalyvavo po vieną mokinį iš kiekvienos šalies. Nugalėjo mokinio iš Kipro piešinys, kuris bus naudojamas kaip projekto logotipas.
Po darbo mokykloje 10 šalių mokytojai aptarė susitikimo rezultatus bei išsakė lūkesčius artėjančiam susitikimui Portugalijoje.

Trečiadienį pradėjome kelione į Sieną. Palikę autobusą stovėjimo aikštelėje sustojome bendrai nuotraukai, tada patraukėme San Domenico link. Tai milžiniška, daržinę primenanti gotikinė bažnyčia, su dailia koplyčia (1460m.), skirta šv.Kotrynos garbei. Čia buvome prašomi elgtis ypatingai tyliai.
Lankantis Sienoje būtina pamatyti pagrindinę aikštę (Piazza del Campo), į kurią lyg upelių vanduo sueina daugybė viduramžiškų gatvelių. Aikštę supantys pastatai primena miesto aukso amžiaus laikus (1260-1348) ir pasiturinčių miestiečių indėlį turtinant miesto architektūrą. Sužinojome, kad aikštėje kasmet liepos 2d. vyksta Palio (Toskanos žymiausia šventė) lenktynės ant nepabalnotų žirgų. Tuomet aikštės grindinys nupilamas smėliu.
Klegėdami siauromis senamiesčio gatvelėmis pasiekėme Sienos Duomo katedrą. Tai viena didingiausių visoje Italijoje katedrų (1136-1382). Įėjimas į katedrą mokamas tik tiems, kurie nori pamatyti inkrustuotas marmuro grindis.
San Džiminjanas (San Gimignano) dar vadinamas Toskanos Manhattanu arba „bokštų miestu“. Jo didingame horizonte iškilę daugybė bokštų (buvo 76, išliko 14), datuojamų XIIIa. Juos kaip privačias tvirtoves statė pasiturintys didikai. Akį patraukė Senieji Mero rūmai (Palazzo Vecchio del Podesta), žymūs skliautuota lodžija. Netoliese stūkso 51m aukščio vienas seniausių  San Džiminjano bokštų (Torre della Rognosa).
Ypatingą įspūdį keliauninkams paliko Tvirtovė (Rocca), statyta 1353m. Ji turi tik vieną išlikusį bokštą. Tvirtovę supa figmedžiais ir alyvmedžiais apaugęs sodas. Užkopę ant tvirtovės sienos gėrėjomės vynuogynų peizažu. Turistams šis miestelis dar patrauklus odiniais, tik šiam regionui būdingais, dirbiniais.

Vikopisanas (Vicopisano) ir jame stūksanti pilis – paskutinė magiška mūsų aplankyta vieta Italijoje. Čia mokiniai gavo užduotį parengti medžiagą, reklamuojančią miestelį ir jo įžymybes kaip turistams patrauklią vietą. Vikopisano miestelis nuo Pizos nutolęs 18km. Per jį teka Arno upė. Tiems, kas domisi senovės karyba bei ieško ramybės ir vienumos, ši vieta – pati tinkamiausia.
Pirmiausia italas istorijos mokytojas Giovanni Fascetti, kuris rūpinasi pilies komplekso restauravimu, atvedė mus prie parapijos Santa Marijos bažnyčios (Pieve di S.Maria), siekiančios XIIa. Bažnyčia žymi altoriumi, puoštu autentiškomis, XIIIa. siekiančiomis medinėmis skulptūromis, vaizduojančiomis Kristaus nuėmimą nuo kryžiaus.
Tada pasukome prie XVa. siekiančios Bruneleski Tvirtovės (Rocca del Brunelleschi). Tvirtovė, manoma, atitiko senovinius gynybinius požymius, kaip antai įspūdingas sienų aukštis, gynybai reikalingi prietaisais. Pagrindinio tvirtovės bokšto (Torre del Soccorso) viršuje matomos keistos skylės, pro kurias žemyn kariai apmėtydavo akmenimis priešą. Bokšto, apjuosto siena, kiemelis tarnavo kaip rezervuaras apgulties metu. Čia šeimininkai susirinkusiems užkūrė laužą, aplink kurį viduramžių šokius šoko velniais, raganomis, drakulomis ir vaiduokliais apsirengę projekto dalyviai. Buvo kepami vafliai (pagal senovinį receptą). Vyravo smagi nuotaika. Kol mokiniai šoko, mokytojai galėjo sužinoti savo ateitį bokšto menėje. Kortomis būrė mokytojas Giovanni, tą vakarą – burtininkas.
Dar vienas paskutinės dienos akcentas – apsilankymas alyvuogių aliejų gaminančiame ūkyje. Visi apžiūrėjome 10 ha užimantį plotą, kuriame auginamos ne tik alyvuogės, bet ir vynuogės, kivmedžiai. Taip pat įrengimus, skirtus alyvuogių aliejui spausti. Skanavome alyvuogių aliejumi mirkytų skrebučių, kivių džemo su naminiu Ricotta sūriu.
Smagiai nusiteikę vietiniu autobusu grįžome į Pontederą. Rytoj, sausio 27d., laukia ilga kelionė namo. Sudie, Pontedera! Sudie, Italija!

„Susipažinus su italais, atrodė viskas gana neblogai. Labiausiai nustebino jų apetitas –rytais net nematydavau valgančių, pietus pavalgydavo jau sočiau, o vakarienei patiekdavo tris patiekalus. Dažniausiai būdavo makaronai arba ,,lazanijos”, paskui mėsa, ir galiausiai desertai.
Veiklos buvo gal net ir per daug(kalbant apie ekskursijas). Nebuvo surengta jokių diskotekų, ar vakarų ,,Visų šalių” jaunimui. Dalyvaudamas Lietuvoje vykusiame suvažiavime susibendravau su visomis 9 šalimis, o ten būdamas kalbėjau su 3-4 šalių mokiniais. Labai nuvylė jų anglų kalbos žinios, tik keletas galėjo paklaust ,,kaip tau sekėsi?” ir pan. Mano ,,šeimininkė” tai galėjo ir dėl to džiaugiuosi. Patiko miestų gražumas, viskas senoviška, jų istorija. Nustebino žmonių pakantumas. Situacija: eina mokiniai gatve, kuria važinėja mašinos (aišku ten ne autostrada), taigi, mokiniai eina ir tos  mašinos nemato, o vairuotojas net “nepypina”, tik važiuoja iš paskos. Tik kai mokiniai pamato ir pasitraukia į šalis, žmogus ramiai nuvažiuoja.
Daugelis sakė kad nenorėsiu grįžti namo, bet atvirkščiai, labai norėjau namo. Gyvenau 30 km nuo pagrindinio miesto Pontederos, tad kiekviena rytą reikėjo keltis 6 valanda ryto. Lietuvos laiku 7, tai nesijaudinau, nes visada taip keliuosi.

Geriausia prisiminti mūsų pačių sugalvota akciją-„Nusifotografuoti su ,,random” žmonėmis.“
Lukas Burba, 10b

„Šeima buvo gera. Tiek pati mergina, dalyvaujanti projekte, tiek jos brolis rūpinosi, kad laisvalaikiu neliūdėčiau, tėvai rūpinosi, kad bent būdamas namie alkanas nelikčiau. Draugiškumas nenusakomas, dosnumas taipogi.

Dėl anglų kalbos, nustebintas buvau, kad mūsų šalies delegacija buvo viena iš geriausiai kalbančių (gal dėl to taip atrodė, nes nesidrovėjom bendraut, bet esmė nesikeičia). Asmeniškai, laisvai bendraut galėjau pagrinde tik su vokiečiais ir Kipro atstovais. LABAI nustebino, kad net keletas mokytojų kartais pasimeta anglų kalboje. O ir tie kartai ne iš retųjų. Patys italai išviso graudžiai kalbėjo angliškai, gerai, kad jų draugų rate atsirasdavo mokančių. Tokių buvo iki 5 iš susipažintų maždaug 1000. Jie labiausiai ir padėdavo bendraut su pačiais italais.

Nepatiko neorganizuotumas. Man atrodo, kad daugiau laukt reikėjo, negu kažką daryt. Ir užimtumo ne per daugiausiai. Pas mus, jei jau ne laisvas laikas, tai gaudavom daryt kažką, netingiaudavom, o čia veiklos įdomioji dalis – pirmas pusvalandis. Po to visi išgula į kėdes. Tą ir turiu omeny – išgula, nes atsisėdimu nepavadinsi.
Visumoj Italija patiko. Patiko, kad jie mažiau rūpinasi, negu mes. Mažiau įtemptą gyvenimą gyvena ir dėl to yra laimingesni.“

Karolis Juškauskas, 10b

Vos atvykus į Italiją, maloniai pradžiugino orai, kurie priminė lietuvišką ankstyvą rudenį, o ne šaltą žiemą.
Patys italai man irgi labai patiko. Jie labai šilti žmonės, nors angliškai kalba tikrai prastai, tačiau visuomet stengiasi nuoširdžiai padėti, vis klausinėja, ar viskas gerai ir t.t. Mano laimei, mano “šeimininkė” angliškai kalbėjo bene geriausiai iš visų italų, dalyvaujančių projekte, tai su ja galėjau ir daugiau pabendrauti.
Šiek tiek nuvylė mokiniai, atvykę iš kitų šalių. Lietuvoje viešėję žmonės buvo šiltesni ir draugiškesni, su jais aš daug labiau susibendravau, nors tai turbūt lėmė ir tai, kad Lietuvoje mums buvo duota daug daugiau progų artimiau susipažinti. Dar šiek tiek erzino italų lėtumas ir nelabai geras organizuotumas. Lietuvoje užsieniečiams beveik kiekviena minutė buvo užimta, o čia buvo ir taip, kad reikėjo galvoti, ką veikti.

Tačiau buvo ir daug pliusų. Pavyzdžiui – labai skanus maistas. Man tai pat labai patiko Italijos miestai ir miesteliai, senovinės pilys, Toskanos gamtovaizdis, mandagūs ir geranoriški žmonės.

Donata Judickaitė, 10b